Ir vėl savaitgalis, ir vėl aš išvažiuoju, YaY! Šį kartą keturioms dienoms išvykstam į Latvijos pajūrį. Kompanija šiek tiek didesnė - dvi šeimos - su kūminais ir pussesere. Tikiuosi pamatyti ką nors naujo… Džiaugiuosi, kad nevažiuojam į taip jau nusibodusią Palangą ar Šventąją. Tikiuosi daug prisimaudyti ir nors truputėlį įdegti.
Grįšiu ir prasidės baubai. Reiks pasiruošt ECDL paskutiniąjam testui, kur aš nė bum, bum… Ir dar matematikos valstybinio rezultatą  sužinot brrr.
Žodžiu, bet dabar - ATOSTOGOS!

Šiandien pasidalinsiu pačiais šviežiausiais įspūdžiais. Šį savaitgalį praleidau prie Platelių ežero tik ką įrengtoje sodyboje.  Vos atvykę pamatėme Egidijų Sipavičių bešmirinėjantį su treningais. Pasirodo sodyba jo anytos, o žmona ten pagrinde ir vadovauja. Aplinka tvarkinga, išsirinkom pasakišką namelį. Būtent prie šio ežero mus nuvedė tėčio nardymo kursai. Jis jau kurį laiką mokosi nardyti ir atėjo laikas išbandyti atvirą vandenį. Prie Platelių ežero instruktorius įsirenginėja bazę, tad ten ir buvome pakviesi. Mudvi su mama  nusprendėm paprasčiausiai palaikyti tėčiui kompaniją. Turbūt juoksitės, bet nebuvau nei atsigulusi pasideginti, nei išsimaudžiau. Arba buvo šalta, arba nebuvo kada.

Atvykti mums buvo liepta anksti - 9 valandą ryto. Mieguisti leidomės į kelią… Gan greitai radome reikiamą sodybą, kur mus pasitiko instruktorius. Prisistatė man ir iškart pasirodė  šiltas žmogus. Poilsiautojai dar tik kėlėsi. Išsirinkome namelį, tačiau teko laukti iki pietų kol jį atlaisvins. Iš mašinos nešini pusryčiais į pavėsinę prie instruktoriaus sandėliuko stebinome jau pabudusius poilsiautojus - “Kur tie čia eina…” vis burbteldavo kas. Žvarbus rytas nežadėjo karštos dienos. Iškart susipažinome su instruktoriaus žmona ir jų septynmete dukrele. Nardyti buvo atvykę dar du gerokai už mano tėtį jaunesni vyrukai. Vėliau visus tris praminėme studentais. :D  Dienai buvo suplanuoti du pasinėrimai bei dvi teorijos paskaitos. Pirmajame pasinerime tėtė nedalyvavo, nes jau buvo praėjęs tą kursą. Vyrams (instruktoriui ir dviems studentams) išsiruošus ir panėrus likome gerti kavą su instruktoriaus šeima. Pūtė stiprus ir šaltas vėjas, tad arbatos puodelis buvo kaip tik tai, ko norėjosi.

Narams grįžus dėstytojas ir studentai sulindo į instruktoriaus kambarį mokytis teorijos. Vėliau mums atlaisvino namelį ir nuskubėjome įsikurti. Tai buvo pats mieliausias namukas, kokiame man yra tekę atostogauti. Du aukštai, vietos miegoti 9 žmonėms. Visi patogumai ir net šiokia tokia buitinė technika, patalynė, indai, įrankiai, cukrus ir dar daug kitų smulkmenų. Šalia namelio krūmais apsodintas kiemelis, kuriame ilgas stalas, suolai, šašlykinė. Taip… puiki vieta pavakaroti. Visoje sodyboje pūtė šaltas vėjas, o čia buvo ramu, pakrikštijau kiemelį - “Afrika”. :D  Mama čiupo knygą ir atsigulė degintis, o aš grįžau prie sandėliuko pas instruktoriaus žmoną dar paplepėti laukdama kada baigsis teorija ir vyrai vėl ners. Planavau pilnai nufilmuoti visą pasiruošimą, tad negalėjau pražiopsoti pradžios. Su instruktoriaus žmona plepėjome įvairiausiomis temomis, bet džiaugtis ežero pakrante ir saulute neleido žvarbus vėjas. Iš pradžių buvo labai šalta, paskui atrodo kiek pripratau, kad mane kiaurai košia. Kviečiau savo pašnekovę į “Afriką”, bet ji negalėjo be priežiūros palikti atviro sandėliuko ir pavėsinės, kur buvo pilna brangios nardymo įrangos.  Buvau šiek tiek užėjusi į kambariuką pas studentus ir tėtė pasakė, kad šiandien neners, tad nusprendžiau šiek tiek pasideginti su mama. Vos nuėjau rengtis atbėgo tėtis pasidėti daiktų ir pasakė, kad eina nerti. Teko atgal šokti į kelnes, čiupti kamerą ir eiti prie sandėliuko.

Sąžiningai nufilmavau vyrų pasiruošimą panėrimui.  Jau buvau mačiusi kelis teorinius filmukus apie tai, bet realiai viską mačiau pirmąkart. Išvis, kol tėtis nepradėjo lankyti kursų nemaniau, kad naras turi tiek daug visko išmanyti…  Teorijos, kuri yra gyvybiškai svarbi, kiekis mane šiek tiek atbaidė nuo nardymo, kaip linksmos atrakcijos, bet viską stebėjau su susidomėjimu. Vienas kitam padėdami vyrai pasiruošė ir pasinėrė. Mama vis dar deginosi, o aš ir toliau plepėjau pavėsinėje su instruktoriaus žmona. Aplink nuolat lakstė ir negalėjo nustygti vietoje jų dukrytė. Kiaurą dieną būdama pavėsinėje susipažinau su sodybos augintiniais. Viena kalytė buvo vegetarė ir labai mėgo pyragus, mėsa jai mažiau patiko. Kitas mažas juodas šuniukas buvo pramintas banditu, nes nuolat visus aplodavo.  Tas su skanėstais neprasidėdavo, mėsos jam. Trečioji šunytė buvo pavadinta močiute/pensininke, nes buvo labai sena ir nuolat vaikštinėjo aplink, prašydavo maisto. Siaubingai nebuvo ką veikti ne tik vaikams, bet ir mums, tad bambėjom pavėsinėje ant žvarbaus vėjo. Narai grįžo beveik po valandos. Susitvarkė įrangą, paplepėjom, vyrai pasidalino įspūdžiais, kas užkando ir vėl marš į teoriją.

Instruktorius retkarčiais ateidavo pas mus paplepėti ar užkasti palikęs studentus žiūrėti filmuką. Vėliau jiems dar dėstydavo ir duodavo po testą. Kaip žmogus jis man pasirodė labai nuoširdus ir draugiškas, kaip instruktorius - labai atsakingas, ne veltui dėsto pirmuosius metus. Mano pašnekovė buvo plepi ir maloniai bendraujanti, visiškai nejutau amžiaus skirtumo, plepėjom labai įvairiom temom. Jų dukrytė - hiperaktyvus vaikas. Ne kartą kėliau iš medžio. Lipo visus kur tik galėjo, keista kaip nuo niekur nenusivertė. Vakarėjant nebeištvėrėm ir visi sulindom pas studentus į teoriją pasišildyti, nes instruktorius pakūrė pečių. Ir dar kursų pasiklausiau… Įdomu buvo.

Pasibaigus paskaitoms instruktorius pasakė, kad yra pažadėjęs dukrai paplaukioti su valtimi ir pakvietė norinčius. Po tokios žvarbios dienos į pasiplaukiojimą ežeru su jais leidausi tik aš. Apsivilkau mamos striukę, mergaitę apgaubė jos tėčio striuke ir dar įdavė pledą. Kaip bebūtų keista visos prognozės, kad labai sušalsim buvo klaidingos. Vėjas buvo gan šiltas ir silpnas. Mergaitė stūmė nuo savęs tėčio striukę ir aš pagalvojau, kad būčiau ir be savosios nesušalus… mergaitė nenustygo vietoje ir valtyje, tad man teko ją laikyti, kad neišsiverstų per bortą.  Pasiplaukiojom ir besirūpindami, kad nenumirtų variklio akumuliatorius parplaukėm.

Instruktorius nuėjo tvarkyti keleto reikalų, o tėtį pamačiau vyrų apsuptyje. Demonstravo savo medžioklinį šautuvą. Sipavičius pasiprašė taikinių pašaudyti. Bet vis dėlto man pavyko nuvaryti tėtį kepti šašlykų. Kaip jau įprasta valdiška šašlikinė liko nuošaly ir tėtis dar kartą nustebino ragaujančius mūsų šašlykus savo sugebėjimais. Prie stalo labai linksmai plepėjom iki kol sutemo. Laimei uodai nebuvo piktybiniai ir pasipurškus išvis nepuolė. Mergaitė užmigo mamai ant rankų ir netrukus išsiskirstėm. Instruktorius liepė studentui 9 valandą ryto jau būti pasiruošusiam nėrimui. Čia jam buvo šokas…

Tėtė žinojo, kad instruktorius anksti rytą važiuos į Rietavą į turgų, tad tikėdamasis, kad nespės laiku grįžti neskubėjo keltis. Kai išėjome į lauką sutikome jį ateinantį mūsų žadinti. Kiti du studentai jau buvo atvažiavę (tie patys, tik jie nenakvojo) ir laukė tėčio. Vyrai panėrė, o aš ir vėl plepėjau su instruktoriaus žmona pavėsinėje. Tądien nebuvo taip šalta, jautėsi vasara. Tėtis grįžo ankščiau už kitus narus. Pasijuto nekaip, kažkas atsitiko kojai ir šiaip pasiskundė dar miegąs.  Kol papietavo sugrįžo ir kiti narai. Vėl sulindo mokytis teorijos į kambariuką. Mes džiaugėmės saule išsinešusios suoliuką ir porą krėslų ant žolyno. Atėjęs kažko pasiimti instruktorius pasiūlė mums paplaukioti. Taip ir padarėm. Šį kartą plaukėm su žvejų valtimi, kurią teko irkluoti. Pirmą kartą irklavau, bet gan greitai įsikirtau vairavimo principą. Plaukiojom ilgai, net susirūpinom, kad mūsų nepasigestų.

Tą dieną pas šeimininkus buvo suvažiavę labai daug žmonių, sodyba tiesiog šurmuliavo. Atvyko dar trys narai, jie jau kurį laiką nardo. Pasinėrė atskirai, pamačiusios jų žvilgsnius iš po nardymo pakvietėm prisėsti prie mūsų švediško stalo ir užkąsti. Su džiaugsmu pasistiprino. Vienas blizgančiom akim dalinosi įspūdžiais: “Pasinėrėm į 37 metrų gylį, tamsu nors į akį durk, šalta. Su prožektorium matai kelis metrus…”. Išsikalbėjus su juo dar šį tą įdomaus sužinojau. Po teorijos studentai ruošėsi nerti, bet tėtis nenorėjo. Vis dėlto kolegos ir instruktorius jį įkalbėjo. Šis pasiplaukiojimas buvo be jokiu pratimų, tik šiaip sau. Parplaukę vėl sėdo prie knygų kambariuke.

Antrąją dieną nebuvo nuobodu, nes vienas iš studentų buvo atvykęs su šeima. Jo žmona iškart prižiūrėjo du mažylius: dviejų metukų mergaitę ir šešių mėnesių berniuką. Mergaitė buvo aktyvi ir nepriklausoma, tad su ja turėjom užsiėmimo. Paskui kurį laiką niurkiau berniuką ir visos plepėjom sėdėdamos ant kranto.  Vakarop instruktorius asmeniškai kiekvienam pakomentavo klaidas ir išleido namo. Visi lėkė kaip nuo lenčiūgo nutrūkę iš po dviejų dienų kursų.  Grįžom vėlai vakare, buvau maloniai pavargusi. 

Šio savaitgalio metu daug sužinojau ir pamačiau. Buvo kažkas naujo, neįprasto. Gal tik pirmą dieną galėjo būti geresnis oras, bet šiaip viskas fainai. Buvo ir linksmų atsitikimų. Kartą tėtis nerado savo kostiumo, laksto vos ne po visą sodybą, o kitas studentas tik žvilgt į rankovę, o ten ne tas dydis parašytas: “Aš ir galvoju, ko man tas kostiumas toks laisvas šįkart…”. Parplaukę kartą pasakojo, kad ant dugno kryžiukais-nuliukais žaidė… Ir šiaip po panėrimų vis ką linksmo papasakodavo, tai jie lastais, tai kaukėm keičiasi po vandeniu.  Parodyčiau nuotraukų, jei jų būtų, bet kad nelabai yra, aš viską filmavau ir dabar jau pradėjau montuoti filmą.

Labas, labas! 
Turbūt jau nebesitikėjote sulaukti kokio įrašo, kai tiek laiko nieko nebrūkštelėjau. Bet aš vis dėlto pabandysiu sugrįžti į BLOG’ą ir laikas nuo laiko ką parašyti. Nežinau kaip gerai man tai seksis, jau seniai nieko nerašiau… 

Pastarasis pusmetis nebuvo vienas iš lengviausių, tiksliau - priešingai. Kažkaip viskas vienu metu užgriuvo ir laikotarpis buvo įtemptas, tad net nežinau kaip nutrūko mano įrašai… Turiu be galo daug gražių, nors niekuo neypatingų įspūdžių, bet prieš pradėdama jais dalintis noriu atsiprašyti už toookį tylų pusmetį. Tiesą sakant, mane sugrįžti į BLOG’ą paskatino keletas žmogeliukų, kurie pasigedo mano įrašų. Esu Jums labai dėkinga. Malonu žinoti, kad pasigedot mano rašliavonių… 

Na, o dabar net nežinau apie ką ir rašyti. Ką norėtumėt išgirsti? Laukiu pasiūlymų komentaruose.

Parduotuvių vitrinos jau puošiasi kalėdinėmis girliandomis, žaisliukais ir lemputėmis. Vis labiau visus užvaldo šventiška nuotaika, juk Šv. Kalėdos jau ne už kalnų. Sušildo vien mintis apie kūčių vakarą šeimos ar giminių būryje. Ir koks gi Šv. Kalėdų rytas be dovanų? Turbūt sunku įsivaizduoti…
Kaip bebūtų nesmagu, daugybę skurstančiose šeimose augančių vaikų kalėdos metai iš metų aplanko tuščiomis. Neleiskime sau tokių minčių vyti tolyn, pasistenkime padaryti nors ką nors, kad Kalėdų džiaugsmas aplankytų ne tik mus, bet ir mažuosius tautiečius, kurių šeimoms dabar labai sunkus metas. Vienas iš daugelio būdų prisidėti - akcija “Padovanok Kalėdų stebuklą”.
Šią kilnią akciją vykdo parduotuvių tinkas “IKI” kartu su socialiniu partneriu - “Maisto banku”. Spragteldami ant dešinėje esančio akcijos baner’iuko neatverdami savo piniginės 5ct padidinsite pinigų sumą, už kurią “IKI” padovanos žaislų skurstančių šeimų vaikučiams Šv. Kalėdų proga. Šią sumą iš vieno kompiuterio galite didinti kas valandą. Nelikite abejingi - padovanokite Kalėdų stebuklą neatverdami piniginės.

Pasaulis mažas ir nieko čia nepridursi. Visai neseniai man nutiko linksmas įvykis. Internetu susipažinau su žmogumi, su kuriuo niekada nebūčiau net pagalvojusi, kad susipažinsiu. Net nežinau nuo kurio galo jums papasakoti šią painią istoriją…

Facebook’e kartas nuo karto komentavau geros draugės būsenas. Tai dariau su draugiška ironija, kaip įprasta. Kaskart jos būseną pakomentuodavo ir vaikinas iš šiaurės Afrikos, kaip vėliau sužinojau - iš Egipto. Nieko nepagalvojau, maža pas ką tokių draugų pilna. Kaip bebūtų keista jis ne puikiai, bet pakankamai gerai kalbėjo angliškai. Juokais mudu stojome prieš mano bičiulę it du sąmokslininkai. Visi supratom, kad tai žaidimo forma ir mums buvo smagu. Galiausiai mudu su egiptiečiu pasivadinome partneriais. Keliskart susirašę privačiai papildėme vienas kito draugų sąrašus.  Aktyviau pradėjome bendruti Skype’j.
Visi vaikinai iš musulmoniškų šalių, su kuriais teko bendrauti buvo kitokie. Šis daugiau juokavo, išsiskyrė keistu gyvenimo būdu ir žinoma, kalbėjo angliškai.  Taip kaip ir kiti jo žemiečiai niekada negailėjo komplimentų ir gerų žodžių, nors aš iš jo kalbos žinojau, kad jis turi merginą. Komplimentus visada priimdavau kaip iš draugo. Maniau, kad jo mylimoji - egiptietė.  Kartą ruošiausi anglų k. kalbėjimui ir jis man parodė vieną klipą “į temą”, tada pasiteiravau ar jis yra girdėjęs lietuviškos muzikos. Gavusi teigiamą atsakymą pamaniau, kad jam mūsų muzikos pasiklausyti davė mano bičiulė, prieš kurią mes ir susimokėme žaidimo forma. Norėdama pasitikslinti be atgalinės minties paklausiau ar tai jos darbas. Tačiau jis tai paneigė ir pasakė, kad su lietuviška muzika jį supažindino jo mergina. Logiškai mąstant ji turi būti lietuvė - paaiškėjo, kad taip ir yra. Nespėjau išreikšti net nuostabos, kai šis pridūrė: “Tu ją pažįsti”.  Jam pakako paminėti vardą ir be tolimesnių jo patikslinimų gerai supratau apie ką jis kalba. Buvau labai šokiruota ir akimirksniu suvedžiau šią situaciją, pirma, su bičiulės gimtadieniu, kur susipažinau su viena iš jos buvusių klasiokių, o paskui su draugės pasakojimu, kad ta jos klasiokė susipykusi su šeima, kuri nenorėjo jos išleisti atostogų į Egiptą pas mylimąjį, vis dėlto išvyko.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad neturėdama bičiulės klasiokės facebook’o drauguose (gal ji išvis anketos neturi, nesidomėjau) susipažinsiu su jos vaikinu, kuris iš kito pasaulio galo. Išvis, kai sužinojau apie tą draugės klasiokės vaikiną ir pykčius su šeima nesigilinau į istoriją ir antrąkart prie tos  temos nebegrįžau, o va tau… Butent šitoj sistemoj susitikom, būtent tas būsenas komentavom ir susibendravom ir jis žinojo, kad aš jo merginos pažįstama…
Dabar kai sužinojau, bijau, kad jo merginai nebūtų nemalonu, kad nepagalvotų, kad man reikia to jos egiptiečio, anaiptol… Kol kas nežinau ar toliau galiu draugiškai bendrauti, ar toks mano poelgis bus įvertintas jos neigiamai…

Pastaruoju metu mažai rašau. Ne todėl, kad nenoriu, kartais labai noriu ką brūkštelti,  bet taip nebūna laiko, paskui įspūdžiai išblėsta, o kartais paprasčiausiai pritrūksta geros savijautos. Dažnai jaučiuosi prislėgta. Vis labiau mane vargina kasdien supantis triukšmas. Pastarąjį mėnesį-du jaučiuosi kaip perdegusi lemputė. Visai neseniai puikiai spėjau kartu su greitu gyvenimo ritmu, o dabar atrodo, kad stoviu ir viskas aplink  vyksta tik dar greičiau.  Labai noriu išeiti iš šios būsenos.
Niekada nemaniau, kad visapusiškai nualinančios pirmosios dvi savaitės dienos gali taip veikti nuolatinę savijautą. Pirmadienis ir antradienis - pačios baisiausios dienos. Pervargstu ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, o priešaky dar visa savaitė. Labai laukiu naujo pusmečio ir kito tvarkaraščio. Gal geriau paskirstis krūvį, nes taip galima ir sveikatą susigadinti… Nepaisant to, kad mokykloj nespėju spręsti vieno po kito kylančių nesusipratimų ir problemų, tai dar ir už jos ribų visokios dilemos persekioja. Atrodo susidoroji su kokia nesąmone, nespėji pasidžiaugti, kaip kaktomuša susiduri su kita.
Nežinau, gal senstu ( ),  bet tikrai nieko nebespėju. Labai noriu pradėti rašyti darbą Mikelių mokyklos baigimui, bet niekaip nerandu laiko, kai būčiau pakankamai darbingos savijautos.
Tikiuosi, kad greitai viskas sugrįš į savo vėžias, nes man tai taip neįprasta…

Kelis kartus vakarais buvome nuėję į netoliese esantį  Avsallar’o miestelį. Miesto centrinė dalis perpildyta prekybviečių ir tai primena milžinišką mugę po atviru dangumi. Visi siūlo tą patį, visur derėtis galima. Daug ką čia pirkome. Labai patiko nedidelė kavinukė, kur pakankamai pigiai atsigėrėme šviežiai spaustų sulčių. Atminty išliko pora pardavėjų.
Vienas jų pardavinėjo sidabrinius papuošalus. Paklausęs iš kur esame atvykę, pradėjo kalbėti lietuviškai. Jo lietuvių kalba buvo aiškesnė, nei to jachtos savininko rusų. Kai lėtai kalbėdavau jis mane tikrai neblogai suprato. Vos spėjau užsiminti, kad dairausi auskarų, jau pora man priimtinų variantų kabėjo mano ausyse. Išsirinkau, derėjomės irgi lietuviškai. Smagu buvo. Klausiau iš kur moka kalbėti, tai sakė, kad ten pats mokėsi ir nėra buvęs Lietuvoje. Pas kitą pardavėją pirkome nemažai lauktuvių, daug derybų apturėjom. Laimei šnekėjo rusiškai jis suprantamai. Kartą su kambarioke rinkomės lukumą (saldumynas) pas jį. Davė mums paragauti daugybę rūšių. Visi buvo labai skanūs. Pardavėjas davė man gabaliuką, o pro šalį einati rusė jo vos nenugvelbė, tai šis labai pasipiktino. Parodžiau į vieną rūšį ir paklausiau kambariokės: “Norit bandyti?”. Pardavėjas pasigavo žodį “bandyti”, metė lukumą ir pasipiktinęs pradėjo šaukti “Aš jums ne banditas!”. Vaje, kol aš jam išaiškinau, kad ne tai omeny turėjau. Juk toks nekaltas žodis - “bandyti”. :D  Paskui tėtė nusipirko kaljaną pas jį, jis suršė skonius ir per ką rukyti reikia. Bandė iš manęs išpešti ar rūkau, kai įtikinau, kad ne sakė, kad būtų žeptuvėlį padovanoję. Pasigailėjau sakiusi tiesą.

Šiuo įrašu ir baigiu įrašus apie kelionę į Turkiją. Ačiū skaičiusiems.

Paskutinę savo kelionės dieną skyrėme viduržemio jūrai ir jacht-turui į Alaniją. Šįkart vykome ne su lietuvių agnetura, o su vietiniais. Viskas būtų puiku, jei ne normalaus gido trūkumas. Jachtos savininkas kartais bandė vaizduoti gidą  - kalbėjo vokiškai, o paskui mėgino rusiškai. Jau taip prastai jis kalbėjo, kad beveik nieko negalėjom suprasti, nors visi 4 laisvai kalbam rusiškai. Ekskursijos metu trūko informacijos apie aplankomus objektus, gaila.
Išplaukėm ryte iš netoli viešbučio esančio uosto. Niekada dar neplaukiojau atviroje jūroje jachta. Atitolus nuo kranto pamačiau labai gražų kraštovaizdį… Mus siūbavo gal kokias kelias valandas. Buvo gan sunku vaikščioti ir ypač laiptukais lipti, bet maloniai veikė tas siūbavimas. Tėvai kelionės gale net nusnūdo. Aš nemiegojau. Jachtoje dirbo savininko sūnus ir dar pora vaikinukų. Iš pradžių jie visi 4 sušoko šaukštų šokį. Linksmai ten buvo.
Visos kelionės metu tie trys jaunuoliai sukosi aplinkui. Ko jie tik nesiūlė… Pirmasis meilintis atėjo jachtos savininko sūnus. Kai nesutikau eiti į pasimatymą kiek atlyžo, bet praeidamas pro šalį vis pakalbindavo, net masažuoti bandė. Bet dėl mano abejingumo labai nenusiminė, vėliau supratau kodėl. Po kiek laiko meilintis atėjo antrasis ir tas liko nieko nepešęs. Vėliau ir trečias sukiojosi vis aplink kaip katinas su visokiais pasiūlymais. Bet vis dėlto juokingiausia buvo, kai prie mūsų grupelės priėjo jachtos savininkas. Pasiteiravo mano tėčio ar aš jo dukra, o gavęs teigiamą atsakymą, kažką suvėlė labai laužyta rusų kalba. Man ne pirmą kartą tokia situacija, tad aš iš nuotrupų supratau ką jis nori pasakyti ir pasakiau tėvams ir kambariokei lietuviškai. Jachtos savininkas siūlė mano tėvui sumokėti, kad aš tekėčiau už jo sūnaus. Vos išverčiau visi taip nuoširdžiai prapliupome kvatotis, o tas vargšas net pasimetė - juk jis kalbėjo rimtai.
Prieš pietus prisišvartavome Alanijos uoste. Porą valandų praleidome centrinėje miesto dalyje, kuri užgrūsta prekybvietėmis. Grįžę į jachtą papietavome ir išsiruošėme atgal. Pakeliui priplaukėme prie urvų, esančių milžiniškame kalne. Kiek supratau iš minimalaus pasakojimo urvuose slėpdavosi piratai. Priplaukus  prie “įsimylėjelių” urvo jachtos savininko sūnus išoko ir užsikabarojo stačia uoliena iki urvo. Pamojavo ir nuėjo gilyn. Apiplaukėme kalną ir pamatėme jį išlindusį iš urvo belipantį dar aukščiau stačiu kalnu. Net žaktelėjau kai jis apsisuko ir stačia galva nėrė į vandenį iš tokio aukščio. Tai buvo atrakcija ne tik mums, bet ir netoliese buvusioms dar kelioms jachtoms. Vėliau maitinome žuvytes batonu, ant kurio jos tiesiog puldavo. Visos kelionės metu buvome du kartus sustoję išsimaudyti. Jokių platformų - betarpiškai į vandenį. Patiko.
Iš uosto į viešbutį grįžome pajūriu. Ten visai ne taip, kaip pas mus… Dedi koją ir ji įsminga 10cm į smėlį arba akmenis. Nelabi malonu ir lengva eiti. Va, kodėl jie nevaikštinėja pajūriu.
Tą patį vakarą dar ėjome į netoliese esantį miestelį lauktuvių draugams.

Dar vieną savo kelionės dieną skyrėme pažinčiai su Turkija. Tai buvo minimaliai pažintinė, labiau pramoginė išvyka džipais į Toro kalnus ir Alanijos miestą. Šįkart iš eismo dalyvių pusės įsitikinome, kad eismo taisyklės ten tik teorinės. Pirmąkart sėdau į tokį džipą. Vairuotojas buvo labai linksmas ir paslaugus. Maloniai nustebino tai, kad jis kalbėjo angliškai ir net gerai. Dvidešimt kilometrų iki Alanijos miesto lėkėme 80km/h greičiu, nuo galvos nešė kepurę ir siaubingai plaikstė plaukus, nes sedėjau, galima pavadinti, bagažinėje. Viso džipe buvo 11 keleivių neskaičiuojant vairuotojo - gan ankštoka. Pirmoji stotelė buvo tik truputį pakilus į kalnus. Čia ekskursijos vadas - vienas iš vairuotojų - suprantamai (angliškai) pasakė dienos programą ir pakvietė arbatos. Stovėjau šalia, kai mūsų gidė paklausė ar būtų galima persodinti į kitą džipą porą vaikinukų iš mūsų džipo, kad su mumis galėtų keliauti gidė ir būtų šiek tiek erdviau. “O taip, tik pasakykit ir aš juos išmesiu” - sarkastiškai pasakė vadovas. Tokio atsakymo tikrai nesitikėjau. Kaip tarė, taip ir padarė - persodino tuos vaikinukus. Aš kartu su gide atsisėdau į priekį šalia vairuotojo. Keliauti buvo patogiau. Vairuotojas vis garsino ritmingą muziką ir savo judesiais kvietė pajudėti ir pašėlti. Kartais pasirodydavo, kad jis pamiršta vairuojantis pilną žmonių automobilį kalnų keliukais. Ir šiaip, ko jis ten tik neišdarinėjo… Taip pat norėjo jis ir pabendrauti, bet susikalbėti per tokią garsią muziką sunkiai sekėsi.
Kylat kalnais atsivėrė labai gražus Alanijos miesto vaizdas. Įspūdingai atrodė miestas, pastatytas kalno papėdėje prie pat jūros. Trumpam sustojome nusifotografuoti ir vėl pajudėjome. Mūsų vairuotojas vis nenustojo juokavęs. Kartą pradėjus kilti į statesnį kalną džipas sulėtėjo, mat jam pasidarė “sunku”, o vairuotojas paėmė ir pravėrė duris, koja juokais pasispirdamas “padėjo” džipui važiuoti.  Vos pamatę visi keleiviai leipome juokais, o jis sėdėjo išsišiepęs, patenkintas mus prajuokinęs.
Pakilę į kalnus sustojome klajoklių būstinėje. Tiesa, jie dabar jau labai civilizuoti ir gyvena ten tik dėl turistų. Vistiek buvo įdomu atsigerti arbatos kilimais išklotoje aplinkoje. Kaip vienintelė iš mūsų ketveriukės kalbanti angliškai buvau deleguota sužinoti kiek mums liko laiko ten svečiuotis. Susiradau ekskursijos vadovą ir paklausiau. Šypsodamasis jis atsakė: “Na, koks 15 minučių, ar per mažai? Aš galiu pratęsti.”. Ir vėl jis man pasirodė mielas. Iš ten išvažiuojant, sankryžoje mūsų ir ekskursijos vadovo džipai sustojo greta. Šyptelėjau pamačiusi, kad jis atsisuko, o šis ištiesė ranką prašydamas ištiesti ir savają. Kelias sekundes pasilaikę už rankų pajudėjome. Vairuotojas pasakė, kad dabar pasirūpins mūsų adrenalino doze. Mūsų laukė pasivažinėjimas po kalnuotas bekeles.  Na, sakykim įsibėgi ir lekia tiesiai į medį (sėdint prieky geras vaizdas, patikėkit), o likus vos metrui ar dviem nusuka ir lekia pakankamai stačiai žemyn kalno papėde. Buvo labai smagu, daug emocijų, o ir laikytis reikėjo iš jėgų, norit išlikti savo vietoje. Po to sekė gabaliukas kalnų keliukais. Mano tėtis norėdamas daugiau matyti atsistojo. Po to tą patį padarė beveik visi likę džipo keleiviai. Tiesa, iš pradžių aš stojausi tik prašoma ekskursijos fotografo - labai retai, bet paskui atsistojau ir važiuojant. Laikytis man teko, turbūt, labiausiai, nes bijojau ant kokio “gero” posūkio užgriūti ant vairuotojo ir gidės. Sekantį kartą sustojome viename iš kalnų kaimelių. Čia ekskursijos pagrindinis gidas mums šiek tiek papasakojo ir pakvietė  trumpai pasivaikščioti netoliese. Apžiūrėjusi keistus augalus su šeima grįžusi dar spėjau paplepėti su minėtuoju gidu ir gde (lietuve). Iš šio kaimelio važiavome tiesiai pietauti. Sustojome nedidelioje valgyklėlėje kalnuose. Čia tryško šaltinis, tekėjo kalnų upelis. Vanduo buvo kažkur 13 laipsnių. Mes, kartu su kambarioke, išsimaudėme tame upelyje. Buvome vienintelės iš mūsų kompanijos ir iš visų važiavusių moterų tai padariusios. Kiti/os pabūgo tokio šalto vandens. O aš visai nesigailiu. Nepraleidau progos ir man patiko. Kai ekskursijos vadovas eidamas pro šalį palinkėjo gero apetito tėtė paklausė: “Meksikano?”. Toks klausimas jam kilo, nes gidas ilgais tamsiais garbanotais plaukais iš veido kiek priminė meksikietį, šis atsakė: “Ne, Ekvador”. Vėliau mums valgant prie stalo priėjo mūsų džipo vairuotojas  ir lietuviškai pasakė: “Skanaus!”. Padėkojome, o tada jis pasiteiravo ar gerai pasakė. Prisipažino daug kartų kartojęs, kol išmoko mūsų gidės pasakytą žodį. Iš jo pusės buvo labai miela. Čia kur pietavome buvo išbetonuotas mini upelis tarp stalų, kuriame plaukiojo būriai ešerių, visi stengėsi juos pagauti rankomis, juokingai atrodė. Kažkur ėjau ir kelyje sutiktas pagrindinis gidas parodė, kad norėtų paplepėti, tad stabtelėjau. Mūsų pokalbis kardinaliai skyrėsi nuo visų, kuriuos turėjau su ten sutiktais vyrais. Išsirutuliojo tema apie gyvenimo prasmę, džiaugsmus ir kt. Priešingai nei daugelis jis ikyriai nesimeilino, nors pasiteiravęs ką veiksiu rytoj ir sužinojęs, kad vėl būsiu Alanijoje užsiminė, kad būtų malonu susitikti. Primigtinai nieko nesiūlė, tiesiog plepėjom. Buvo malonu, nes jis laisvai kalbėjo angliškai (priešingai nei rytdienos “gidas”) ir be jokių pastangų viskas buvo suprantama. Jis man pasirodė pats šauniausias Turkijoje sutiktas vietinis vyrukas (tiesa, jis pusiau turkas, pusiau ekvadorietis).
Papietavę tęsėme kelionę namų link. Nusileidę iš kalnų į Alanijos miestą sustojome netoli ginybinės pilies, kuri jau nuo seno - miesto simbolis. Iš viršaus pasižiūrėjome į didelį uostą, į kurį ryt ruošėmės atplaukti. Nusifotografavę ir atsisveikinę su ekskursijos gidu sėdome į džipus ir buvome išvežioti po viešbučius.

Iš viso kartu važiavo 4 džipai, kiekviename po 10-11 keleivių. Vairuotojai - gidai pasirodė labai linksmi, draugiški. Visą laiką visi  džipai laikydavosi kartu. Jei kuris atsilikdavo, kiti sustodavo palaukti.  Ir apskritai, visada buvo pasiruošę padėti savo kolegoms. Gaila, kad artimiau pabendravau tik su dviem gidais - savo džipo vairuotoju ir vadovu. Abu jie buvo skirtingi nuo kitų Turkijos berniokų.

Trečiąją dieną išsiruošėme pasigrožėti Turkijos gamta. Mūsų laukė ekskursija į Žaliąjį kanjoną. Ryte autobusiuku mus nuvežė į Manavgato miestą ir įsodino į jachtą. Dar prieš įlipdami negalėjome atsigrožėti kalnais ir žaliu vandeniu. Kartu su mumis didele jachta plaukė didelis būrys lietuvių su kita agentūra ir čekų. Pastarieji buvo pasiėmę “viskas įskaičiuota” ir gėrimus gavo nemokamai. Kas čia tau sužiūrės, lietuviai tuo naudojosi. Iki pietų plaukiojome, kartą buvome sustoję išsimaudyti. Tąkart platforma buvo didelė, visiems vietos sočiai užteko. Vanduo, taip pavadinsiu, lietuviškas - apie 18 laipsnių. Patiems turkams čia pragariškai šalta. Kalnų restoranėyje sustojome pietų. Maistas ir vėl nebo pats skaniausias. Pasistiprinę prisijungėme prie kitos jachtos keleivių, nes mūsiškė susitrumpino darbo dieną švenčių proga (ramadano pabaiga) ir išplaukė namo. Popietę plaukiojome su rusų kompanija. Ir vėl - pakako prie baro kalbėti rusiškai ir gėrimai buvo nemokami. Dar kartą stojome maudytis. Šį kart ant platformos buvo ankšta. Turėjome kur kas daugiau laiko, nes rusams buvo surengta atrakcija - žvejyba. Nelabai jie ten ką pagavo… Parplaukėme atgal.
Plaukiojant gamta tikrai žavėjo. Ypač stebino ryškiai žalias vanduo. Toks jis dėl vario gausos. Deja fotoaparatas tikrąją vandens spalvą panašiai užfiksuodavo tik pavėsiuose, šiaip jis nuotraukose mėlynas. Atrodė, kad vienas mažas kanjoniukas gražesnis už kitą ir taip kaskart. Įdomu buvo pamatyti sudžiuvusius medžius styrančius iš vandens. Pastačius užtvanką, vandens lygis pakilo ir apsėmė daug medžių.
Grįždami dar užsukome į panoraminę aišktelę keletai minučių. Po išvykos jautėmės maloniai pavargę. Sekančią dieną turėjome laiko pailsėti prie jūros ir aplankyti turgų “Alara Bazar”.